Šios koncepcijos tikslas išprovokuoti, versti permąstyti, keisti požiūrį ir gyventi kitaip.
- Ar nori į dušą?
- Ar nori kopose kultūringai atsigerti kavos ir palydėti saulę?
- Ar nori rytais pabėgioti prie jūros?
- Ar nori į padorų WC?
- Ar nori pirties ant jūros kranto?
- O gal nieko nenori? :)
- „…kaip gerai nenorėt, ko negali turėt…“
- O gal gali?
Klaipėdą sunku įsivaizduoti be paplūdymių. Per paskutinius du dešimtmečius, siekiant pagerinti miesto bendruomenės rekreacinių teritorijų – paplūdimių kokybę, Klaipėdos miesto savivaldybė rengė visą eilę programų, projektų, konkursų. Deja apčiuopiamų rezultatų nėra iki šiol. Nėra ir niekaip nepavyksta sukurti ilgalaikės kokybiškos poilsinės infrastruktūros. Pagrindinė priežastis – sezoniškumas. Įvairiausi gamtosauginiai apribojimai draudžia daryti ilgalaikes investicijas, o politikų sezoniškumo (4 metai) trumparegiškumas sukuria prielaidas – verslui neapsimoka. O, kad verslui apsimokėtų – prasminga, kol nevėlu, panaudojus Europinius fondus sukurti „žalią“ inžinerinę infrastruktūrą ir verslui nemokamai pasiūlyti žemę ir vieningą užstatymo struktūros modelį. Už tai verslas įsipareigotų pastatyti ir teikti paslaugas visus metus (ne tik sezono metu). Tokia problema, kaip gamtosaugininkų požiūris – tai tik politinės valios stoka ir nekompetencija.
Visoje pajūrio atkarpoje nuo 1-os Melnragės iki Girulių siūloma įrengti pėsčiųjų-dviračių taką su vandens, nuotekų, elektros inžinerine infrastruktūra. Šalia šio tako išnuomoti (parduoti) verslui nedidelius rekreacinės paskirties tikslinius žemės sklypus (tako „salas“) – stacionariems, ilgalaikiams (gal surenkamiems) statiniams statyti. Taip būtų sukurtos prielaidos verslo ilgalaikėms investicijoms. Rezultatas – miesto bendruomenė turėtų prie jūros nuostabų sportinį – sveikatos taką – bėgiojimui, mankštai, pasivaikščiojimams, pasivažinėjimui dviračiu, pagaliau turėtume kur nuvažiuoti prie jūros atsigerti kavos, palydėti, sutikti saulės, pasikaitinti pirtelėse ir t.t. Tuo pačiu taip būtų išspręsta viešo maitinimo, WC, dušinių, daiktų saugyklų, paplūdimių įrangos, dviračių nuomos, paplūdimių valymo ir visa eilę kitų klausimų.
Kai rengėme II-os Melnaragės ir Girulių gyvenviečių detaliuosius planus prielaidas tam sukūrėme.
Taigi šiandien rezultatas – kasmet mes vežame iš vienos vietos į kitą šimtus tūkstančių tonų smėlio, už tai mokame krūvas pinigų, o jūra visa tai nuplauna. Čia tai jau tikrai – „pinigai į balą“. Vakarų europos specialistai mandagiai stebisi – „…na mes taip nedarome, nes mes ne tokie turtingi…“ Kasmet Baltijos jūros „šposų“ padariniams tvarkyti lėšų dar sukrapštome, tačiau civilizuotai pliažų infrastruktūrai nebėra. Mūsų prioritetas yra „nepakartojamas kraštovaizdis“ – ypač vasarą su įvairiausiu šlamštu – plastikinėmis verslo, pramogų, palapinėmis.
Mes lietuviai ir mes unikalūs.
